Kultūros paveldo apsauga

Pagrindinė valstybės misija – išsaugoti Lietuvos kultūros paveldą ir perduoti jį ateities kartoms kaip tautos savasties išlikimo garantą, kraštovaizdžio sudėtinę dalį bei Lietuvos  įvaizdžio formavimo priemonę, sudarant sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis.

Nacionalinę kultūros paveldo apsaugos politiką formuoja Seimas, Vyriausybė ir Kultūros ministerija. 

Lietuvoje kultūros paveldo apsaugą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42, 47 ir 54 straipsniai. Nekilnojamojo kultūros paveldo objektai saugomi pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą (2005), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą (2001), Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (2004), o kilnojamosios kultūros vertybės – pagal Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą (1996). 

2020 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-735 patvirtinta „Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos koncepcija“, kurios siekis – suformuoti darnaus vystymosi principais grįstos materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos kryptis, atsižvelgiant į bendruosius šalies vertybinius prioritetus, tobulinant esamą teisinį reguliavimą, plėtojant į rezultatus orientuotą kultūros paveldo apsaugos valdymą, užtikrinant integralią ir ilgalaikę valstybės pažangą kultūros paveldo apsaugos srityje. 

2020 m. spalį patvirtintas „Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos veiksmų planas (2020–2024).

Kultūros paveldo apsaugos politiką ir valstybinį administravimą įgyvendina Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Kultūros paveldo apsaugos politiką Lietuvos saugomose teritorijose įgyvendina Trakų istorinis nacionalinis parkas, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinis rezervatas ir Valstybinis Kernavės kultūrinio rezervatas.

Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos politiką ir valstybinį administravimą įgyvendina Lietuvos nacionalinis kultūros centras.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos nacionalinę politiką formuoja Seimas, Vyriausybė, Kultūros ministerija, atsižvelgdami į Valstybinės kultūros paveldo komisijos teikiamus paveldosauginės patirties ir tendencijų vertinimus, analizes ir siūlymus.