Tiesa, DI ir kritinis mąstymas: festivalyje „Būtent!“ ekspertai aptarė informacinio raštingumo iššūkius
Kultūros ministerija diskusijų festivalyje „Būtent!“ subūrė ekspertus ir klausytojus į pokalbį „MIRKT ir aišku! Kas atsakingas už tiesą?“. Renginys, tapęs Medijų ir informacinio raštingumo kompetencijų tobulinimo programos MIRKT dalimi, kvietė gilintis į tai, kas šiandien formuoja tiesą pasaulyje, kuriame informacija mus pasiekia greičiau, nei gebame ją įvertinti. Diskusijos dalyviai ieškojo atsakymų, kaip kiekvienam iš mūsų prisiimti atsakomybę, atpažinti patikimą informaciją ir stiprinti visuomenės atsparumą dezinformacijai.
Diskusijoje, kurią moderavo MIRKT programos ambasadorė, aktorės Emilijos Latėnaitės įkūnijamas personažas Klaudija, savo įžvalgomis dalijosi kultūros viceministras, politinės komunikacijos tyrėjas doc. dr. Viktoras Denisenko, dirbtinio intelekto lektorė ir praktikė, Lietuvos DI asociacijos narė Evelina Kvietkienė, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė, filosofas, žurnalistas ir švietėjas Algirdas Davidavičius bei turinio kūrėjas, nuomonės formuotojas Paulius Mikolaitis (Paul de Miko).
Pokalbis prasidėjo nuo pamatinio klausimo – kas yra tiesa šiuolaikinėje medijų aplinkoje? Pasak dr. V. Denisenko, nors tiesos sąvoka yra filosofinė, ji turi ir labai praktinę reikšmę. Jis atkreipė dėmesį į pavojingą požiūrį, apibūdinamą fraze „niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“, kuris atveria kelią manipuliacijoms. „Kad galėtumėm išanalizuoti situaciją ir priimti geriausią sprendimą, mums reikalinga informacija ir reikalinga, kad ta informacija būtų patikima“, – pabrėžė viceministras. Jam antrino A. Davidavičius, teigdamas, kad tiesa dažnai yra visuomenės susitarimas – bendras supratimas, ką laikome tikrove. P. Mikolaitis šią mintį papildė, apibūdindamas tiesą kaip apčiuopiamų ir išmatuojamų faktų, dėl kurių bendrai sutariame, visumą.
Ypatingo dėmesio sulaukė dirbtinio intelekto (DI) tema. E. Kvietkienė pasidalijo įžvalga, kad nors DI yra nepaprastai galingas įrankis apdoroti didžiulius informacijos kiekius, jo atsakymai priklauso nuo duomenų, kuriais jis buvo apmokytas. „DI nėra nei geras, nei blogas. Jis tampa geru arba blogu priklausomai nuo to, kieno rankose atsiduria“, – teigė DI praktikė. Svarstant DI prigimtį, dalyviai ją analizavo iš kelių perspektyvų. Dr. V. Denisenko pasiūlė į DI žvelgti kaip į galingą instrumentą, kurio panaudojimas priklauso nuo žmogaus valios ir intencijų. Šią mintį papildė A. Davidavičius, pabrėždamas, kad tai yra ypatingas, ne pasyvus įrankis. Anot jo, DI išsiskiria tuo, kad turi „pseudo-asmeniškumą“, dėl kurio „mes su juo turime santykį psichologiškai dažnai kaip su pseudo-asmenybe“. Taip filosofas DI apibūdino ne tik kaip įrankį, bet ir kaip modernų golemą – galingą, tačiau veikiantį be viso žmogiškojo konteksto išmanymo.
Analizuojant būdus, kaip orientuotis informacijos gausoje, akcentuota kritinio mąstymo svarba. Pasak G. Kėvelaitienės, tai pirmiausia yra gebėjimas nuolat kelti klausimus: „Kas paskelbė informaciją? Ką norėjo šia informacija pasakyti? Kur ji buvo paskelbta?“. A. Davidavičius savo ruožtu atkreipė dėmesį į praktinius šio įgūdžio taikymo ribotumus, teigdamas, kad nuodugniai tikrinti visą informaciją yra prabanga, kurios dauguma negali sau leisti. „Mūsų visuomenė gyvena visą laiką pasitikėjimo pagrindu, o pasitikėjimo dabar kaip tik trūksta. Mums reikia, kad žmonės, kurie yra žinojimo ekspertai, [...] taptų didesnio patikimo žinojimo lyderiais“, – pabrėžė jis. Šią mintį apie praktinį pasitikėjimą ir jo ribas išplėtojo P. Mikolaitis, atkreipdamas dėmesį į kasdienį pasitikėjimo paradoksą. Anot jo, net ir didžiausi skeptikai dažnai neįsisąmonina, kiek daug pasitikėjimo atiduoda kiekvieną dieną be jokių klausimų. Jis pateikė pavyzdį, jog mes nedvejodami geriame vandenį iš čiaupo ar sukame automobilio raktelį, pasikliaudami sudėtingomis sistemomis, kurių veikimo principų iki galo neišmanome. Šis kasdienis pasitikėjimas specialistais ir institucijomis, anot P. Mikolaičio, atveria esminį klausimą tiems, kurie linkę nepasitikėti, pavyzdžiui, mokslu ar skiepais: „Kodėl vienu atveju tavo pasitikėjimas patikimu šaltiniu veikia, o kitu atveju – tas šaltinis nebėra patikimas?“. Taip jis iškėlė mintį, kad mūsų gebėjimas atsirinkti, kuo pasitikėti, kartais yra nenuoseklus ir paremtas ne loginiais argumentais, o išankstinėmis nuostatomis.
Diskusijos pabaigoje prieita prie išvados, kad atsakomybė už tiesą yra pasidalinta. Nors kiekvienam svarbu ugdytis kritinį žvilgsnį, ne mažiau svarbu yra stiprinti pasitikėjimą patikimomis institucijomis ir žinojimo profesionalais. Kaip pabrėžė G. Kėvelaitienė, bibliotekos, ypač mažose ir nutolusiose bendruomenėse, gali tapti tais ramsčiais, kurie padeda žmonėms gauti patikrintą informaciją ir ugdyti medijų raštingumo įgūdžius.
Taigi, informacinis raštingumas šiandien virsta ne tik asmeniniu, bet ir pilietiniu veiksmu, reikalaujančiu nuolatinio dialogo, smalsumo ir gebėjimo atsirinkti tai, kuo verta pasitikėti.