LNDT „Respublikai“ patikėta uždaryti prestižinę Rūro trienalę Vokietijoje

Vienas ambicingiausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Miuncheno Kammerspiele spektaklių „Respublika“ dalyvauja ir uždaro prestižinę Rūro trienalę Vokietijoje. Industrinėje Bochumo Jahrhunderthalle erdvėje, įkurtoje buvusioje dujų elektrinėje, Lukaszo Twarkowskio režisuota „Respublika“ rodoma rugsėjo 9, 10, 15, 16, 17 dienomis.

Sužavėjo „Respublikos“ bendruomeniškumas ir reivas

Rūro trienalės programos sudarytoja ir kuratorė Sara Abbasi, paklausta, kodėl „Respublika“ buvo pakviesta į šį festivalį, sako, kad skrido jo žiūrėti į Vilnių per pandemiją, kai atvykusiems iš užsienio reikėjo ilgai karantinuotis, gauti specialias pažymas norint pažiūrėti spektaklį, todėl tai, ką pamatė „Respublikoje“, buvo didelis kontrastas tikrovei.

„Atvykau į „Respublikos“ premjerą po pirmosios vasaros socialinio nuotolio ir bendruomeniškumo praradimo. Tuo metu, kai vyravo jausmas, kad gamta smogia atgal, kad pagrindinis planas žlugo, kad mūsų gyvenimo būdas žlugo ir kad labiau nei bet kada anksčiau kilo klausimas, kaip toliau gyventi kartu, visko nesugadinant. O tada pamatau „Respubliką“... Ir ką Jūs manote? Tai mane tiesiog išmušė iš vėžių. Temos ir būdai, kaip prie jų prieita, formatas. Žinoma, kiekviena auditorija sudaro mažą efemerišką visuomenę, bet „Respublikoje“ tai buvo kitoks jausmas: būti kartu su 400 žmonių to meto izoliacijoje ir valandų valandas dalytis šia patirtimi, kalbėtis, vaikščioti, gerti, šokti kartu. Pačiam nuspręsti, kiek nori įsitraukti. Dar vienas aspektas, kuris man patinka – dabar reivo tema labai madinga, visi pateikia reivą kaip utopiją, bet jei pats reivini, žinai, kad yra ir kita viso to pusė, kuri tokia liūdna... Būtent „Respublikoje“ yra tas jausmas. Man patinka, kad reivas čia nėra pateikiamas kaip sprendimas, nes tai būtų banalu. Nenuostabu, kad jis suklestėjo po Šaltojo karo, kai žmonės neturėjo ateities, negalėjo judėti, bet judėjo. Tai yra tas desperatiškas reivo aspektas, kuris man labai patinka ir kuris yra „Respublikoje“. Na, ir tas bendrumo su publika jausmas! Kai žiūrėjau „Respubliką“, buvo tokia įelektrinta atmosfera. Kaip galima to nemylėti?“ – retoriškai klausia Sara Abbasi.

Muzikos ir menų festivalis Rūro trienalė (Ruhrtriennale) vyksta kas trejus metus, programa orientuota į šiuolaikinius socialinius ir globalius perversmus. Nuo 2002 metų rengiama trienalė vyksta buvusiose pramoninėse erdvėse ir urbanistinio paveldo objektuose Bochume, Duisburge, Esene ir Gladbeke.  

Tradiciškai trienalę uždaro išskirtiniai kūriniai. Šiemet – „Respublika“, kurioje vaidina Nelė Savičenko, Airida Gintautaitė, Rasa Samuolytė, Jan Dravnel, Rytis Saladžius, Valentinas Novopolskis, Vainius Sodeika, Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Ula Liagaitė, Martynas Nedzinskas, Diana Anevičiūtė, Algirdas Dainavičius, Komi Togbonou.

Rūro trienalės istorija

1999 m. baigėsi dešimtmetį trukęs Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės, federalinės vyriausybės ir vietos valdžios institucijų organizuotas architektūros ir meno projektas-paroda Emscher park (IBA), kuria siekta ekologinio, ekonominio ir socialinio Rūro regiono atnaujinimo. Nenaudojamoms teritorijoms sugalvoti nauji ir ekonomiškai perspektyvūs panaudojimo būdai, atitinkantys ne tik ekologinius, bet ir ekonominius, socialinius bei kultūrinius principus.

Pasibaigus šiam projektui siekta toliau užtikrinti naujai atrastų pramoninių paminklų ateitį ir padidinti regiono žinomumą, todėl nutarta Rūro regione įkurti decentralizuotą ir projektiškai vykdomą meno festivalį, taip sudarant istorinę, tuomet dar be precedento, galimybę nuo apleidimo ar sugriovimo išgelbėti  industrinius statinius ar ištisus arealus. Tapę naujo estetinio sąmoningumo objektais, buvusios elektrinės, katilinės, industrinės halės, gamyklos ir kiti milžiniški industriniai statiniai tampa ne tik unikaliomis vietomis naujoms meno formoms, bet ir neatsiejamu šio festivalio bruožu.

Per keletą dešimtmečių tapusios bene prestižiškiausiu teatro festivaliu Europoje, Rūro trienalės centre visad yra kūriniai, kurie peržengia žanrų ribas ir kuria santykį su konkrečia vieta. Buvusiose mašinų salėse ir gamyklose vykstantys dramos ir operos spektakliai visada unikalūs dermėmis su naujausiomis vaizduojamųjų  menų, popmuzikos, džiazo ir klasikinės muzikos  formomis. Vokietijos mastais palyginti jauno, tik du dešimtmečius vykstančio festivalio kiekvienas spektaklis – neprilystama toli žanro rėmus peržengianti estetinė patirtis.   

Daugiau apie festivalį.

LNDT informacija ir nuotrauka

Atnaujinimo data: 2022-09-09

Taip pat skaitykite:

Režisierės Saulės Bliuvaitės filmu „Akiplėša“ Tokijuje atidarytos 22-osios ES kino dienos

Berlyne pristatyta Aušros Kaziliūnaitės poezijos rinktinė „Feiertagsmakeup“

Diplomatų Lozoraičių palikimas pristatytas italų akademinei bendruomenei

Lietuvai perduotas Aldonos Gustas kūrybinis palikimas

Irenos Veisaitės ir Aurimo Švedo pokalbių knyga pristatyta Liuneburge