Lietuvos ir Rusijos menininkų pokalbiai apie paukščius, ornitologinės stoties tinklus ir mus, savo tinkluose įstrigusius

Data

2020 09 30

Įvertinimas
0
diskusija.jpg

Rugsėjo 29 d. Maskvos kūrybinių industrijų centro „Fabrika“ platformoje vyko Rugilės Barzdžiukaitės ir Dovydo Korbos filmo „Rūgštus miškas” peržiūra, įtraukta į centre vykstančios Oksanos Yushko parodos „Tinklo veikimo laikas“ programą. Taip pat vyko Rugilės, Dovydo ir Oksanos diskusija, kurią vedė parodos kuratorė Sona Stepanian.

Oksanos paroda „Tinklo veikimo laikas” atkuria Kuršių nerijoje esančios seniausios Rusijoje ornitologinės stoties „Ribachij“ erdvę, eliminuojant iš jos visus gamtos elementus – lankytojus pasitinka tinklais užpildyta erdvė, verčianti medituoti pakliuvimo į tinklą būsenas, pasaulį po ekologinės katastrofos ir kitas distopines patirtis.

Rugilės ir Dovydo filmas fiksuoja gamtos, paukščių ir žmonių santykius netoli Juodkrantės esančioje kormoranų kolonijoje. Dviejų darbų problematikos, mąstymo krypties ir noro įsigilinti į kitą sąskambiai paskatino pradėti diskusiją nuo klausimo apie jų sumanymo kilmę.

Oksana atvyko į ornitologinę stotį dar kaip taikomosios matematikos ir informacinių technologijų studentė, o vėliau sugrįžo jau rimtai susidomėjusi dokumentika ir šiuolaikiniu menu, bet niekada neapleido ir mokslinio požiūrio į gamtą. Rugilės ir Dovydo filmo idėja kilo iš suvokto prasmės paradokso – fejerverkai, kurie pavasariais leidžiami Juodkrantės miške prie kormoranų peryklų, yra ne šventinės šviesos instaliacijos, bet ugnys, skirtos baidyti paukščiams iš lizdų siekiant jų palikuonių žūties. Rugilė šiame veiksme įžvelgė genocidą. Jiedu su Dovydu sugrįžo į rūgštųjį mišką tris pavasarius iš eilės, filmavo paukščius ir jų apžvalgos aikštelę, sukurdami filmą ne tiek apie gamtą, kiek apie žmogaus požiūrį į ją, ne tiek apie mišką, kiek apie Babilono bokštą, kuriame kalba žmonės, paukščiai ir mirštantys medžiai, kaip taikliai pastebėjo Oksana. Maskvietė menininkė sakė, kad tai, ką ji sužinojo apie paukščius ornitologinėje stotyje, jai pasirodė ne mažiau svarbu mąstant apie žmones: pasirodė, kad paukščių sensorika, jų navigacija numano ne vieną, bet kelis orientyrus – dangų, žvaigždes, saulę, oro sąlygas ir pan., jie, kaip ir žmonės, negali pasitikėti vienu realybės aspektu. Savo parodoje atkurdama tinklų sistemą ji galėjo stebėti, kaip lankytojai leidžiasi įviliojami į tinklus taip pat, kaip į juos patenka paukščiai, nepastebėdami jų dėl milžiniško dydžio. Kita vertus, šimtmetį veikianti stotis yra sukaupusi milžinišką duomenų bazę, kaip dabar virtualūs tinklai yra sukaupę žmogiškųjų duomenų bazę internete. Kalbant apie ekologiją, reikia kalbėti ir apie šiuos jos aspektus. Tęsdama paukščių ir žmonių gyvenimo paraleles, Rugilė priminė, kad į Kuršių nerijos koloniją perėti sugrįžta tik tie paukščiai, kurie yra iš čia kilę, – kaip ir žmonės grįžta į tėvynę. Žmonės priešinasi kolonijos plitimui, nes miršta pušų miškas, tačiau jo vietoje auga lapuočiai, kurie anksčiau buvo išnaikinti Kuršių nerijoje, ir galbūt būtent jie apsaugos jos ateities mišką nuo jį niokojančių gaisrų.

Kaip ir Oksanai, lietuvių menininkams tiriamasis filmo aspektas buvo labai svarbus, jį galima pastebėti ir Rugilės bei Linos Lapelytės ir Vaivos Grainytės operoje „Saulė ir jūra“, apie kurią, žinoma, paklausė pokalbio moderatorė. Šis šviečiamasis kalbamų projektų vaidmuo taip pat juos labai vienija, kaip ir dažnai pokalbyje skambėjęs paradokso motyvas: paradoksalūs mūsų santykiai su gamta, nuolatiniai mainai ir derybos tarp žmogaus ir gamtos, kuriuos naujai galėjome pajusti per COVID-19 pandemiją: miestuose girdėjome giedant paukščius, nors nutilus kitiems miesto triukšmams jų balsai taip pat pritilo, o Juodkrantės miške šiais metais nebuvo fejerverkų. Moderatorės Sonos pastebėjimu, galima dejuoti, kad negalėjome susitikti gyvai ir diskutavome virtualioje erdvėje, bet taip leidome pailsėti gamtai. Galbūt tokio poilsio jai seniai reikėjo.

Projekto partneris – Lietuvos kultūros institutas.