2024-04-15

Klojame tvirtesnius pamatus kultūros ateičiai: pokalbis su kultūros viceministre Daina Urbanavičiene

Dar šį mėnesį Vyriausybė svarstys Kultūros ministerijos parengtą Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektą. Apie tai, kaip šis įstatymas turėtų lemti ateities kultūros politiką, atliepti kultūros bendruomenės lūkesčius, prisidėti prie bendros gerovės, pasakoja kultūros viceministrė Daina Urbanavičienė.

Kodėl apskritai reikalingas toks įstatymas? Kokios yra esminės naujojo Kultūros pagrindu įstatymo projekto nuostatos, skiriančios jį nuo anksčiau parengtų projektų?

Vyriausybės programoje akcentuojama, kad kultūra, kūrybiškumas ir talentas yra svarbiausi Lietuvos ištekliai, nulemiantys brandžios laisvos asmenybės ir pilietinės visuomenės raidą. Atlikę vertinimą nustatėme, kad šiuo metu kultūros politikos srityje galiojantis teisinis reguliavimas yra nenuoseklus, fragmentiškas ir nepakankamai sistemiškas. Neturime įstatymiškai apibrėžto konceptualaus kultūros politikos principų, sąvokų ir kultūros sektoriuje veikiančių subjektų tarpusavio sąveikos pagrindo. Visa tai turėti būtina. Tam, kad kultūros politikos laukas, kaip ir bet kokia kita sritis, sėkmingai veiktų,  jis turi turėti aiškias ir logiškas veikimo taisykles, kad to lauko dalyviai galėtų jame orientuotis ir efektyviai veikti.

Lyginant su 2020 metais parengtu įstatymu projektu, kuris netapo įstatymu dėl nepakankamos suinteresuotų šalių paramos, šis projektas yra paremtas aiškia teisine ir logine struktūra, jo turinys susietas su atliktu teisės akto poveikio vertinimu. Įstatymu siūlome įtvirtinti esmines sąvokas (pavyzdžiui, kultūra, kultūrinės ir kūrybinės kompetencijos, kultūros dalyvis, kultūros įstaiga, kultūros paveldas ir kitas). Taip pat aiškiai apibrėžiame kultūros politikos tikslus ir uždavinius, kultūros politikos principus, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vaidmenį tiek formuojant, tiek įgyvendinant kultūros politiką. Nustatome savivaldybių kultūros politikos santykį su valstybės kultūros politika, kultūros dalyvių sistema, jų tarpusavio ryšius ir vaidmenį, kultūros dalyvių kompetencijų tobulinimą. Naujajame įstatymo projekte nekartojame kituose įstatymuose įtvirtintos nuostatos, nebandome padrikai sureglamentuoti specialiaisiais įstatymais reguliuotinų teisinių santykių. Kultūra yra suvokiama kaip visuma.  

Kokios pagrindinės problemos identifikuotos ir kokius iššūkius siekiama spręsti šiuo projektu – būsimu įstatymu?

Viena pagrindinių problemų, kad šiuo metu trūksta už valstybės kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą atsakingų institucijų, savivaldos bei kultūros lauko dalyvių bendraveikos, jų vaidmuo bei funkcinės atsakomybės nesusietos į vienodą sistemą.

Be to, kultūros politikos formavimas ir įgyvendinimas nėra orientuotas į rezultatus ir veiklos tobulinimą, taip pat pastebime nepakankamą savivaldos įsitraukimą ir iniciatyvumą formuojant bei įgyvendinant kultūros politiką.

Kaip šio įstatymo įgyvendinimas paveiks kultūros sritį Lietuvoje? Kokių teigiamų pokyčių tikimasi? Ar juos pajus visi kultūros lauko dalyviai?

Visų pirma siekiame įtvirtinti horizontalumo principą, kuriuo grindžiama kultūros ir kitų politikos sričių (aplinkos, ekonomikos bei inovacijų, finansų, krašto apsaugos, regionų plėtros, socialinės apsaugos, susisiekimo, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, teisingumo, užsienio politikos ir žemės ūkio) sąveika. Įstatymo projekte reglamentuojami įvairių politikos valdymo sričių  tarpusavio ryšiai, sukuriantys prielaidas bendrai veikti institucijoms, atsakingoms už viešojo valdymo sričių ir kultūros politikos įgyvendinimą.

Priėmus įstatymą, teigiamą poveikį turėtų pajusti įvairios tikslinės grupės. Meno kūrėjams ir kitiems kultūros srities dalyviams bus sudarytos galimybės bei prielaidos kultūros paslaugas ar jų tinklą tvariai plėtoti regionuose, didinti kultūros paslaugų prieinamumą.

Savivaldybių institucijoms bus aiškiau apibrėžta skirtis tarp valstybės formuojamos politikos ir savivaldybių savarankiškosios funkcijos vykdymo, nustatant aiškų lūkestį, kad savivaldybės veiktų aktyviai pasirinkdamos joms tinkamiausią būdą ir formas, o prireikus kultūros sklaidai ir veiklai pasitelktų nevyriausybines organizacijas. Valstybės planavimo dokumentuose numatyti kultūros politikos tikslai ir kryptys bus paremti tyrimais bei duomenimis grįstais vietos bendruomenių poreikiais, kurie turėtų būti integruoti į savivaldybės ilgalaikius kultūros plėtros tikslus.

Nevyriausybinėms organizacijoms bus sudarytos palankesnės veiklos sąlygos, didesnės galimybės bendradarbiauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, veikti regionuose, tiesiogiai prisidėti prie kultūros politikos įgyvendinimo. Kultūros paslaugų prieinamumas ir pasiekiamumas gyventojams taps geresnis.

Puikiai suvokiame, kad šis įstatymas nėra panacėja ir vienu ypu neišspręs per dešimtmečius susikaupusių problemų, bet tikrai reikšmingai papildys esamą teisinį kultūros reguliavimą, sudarys prielaidas tvaresniam politikos formavimo procesui ir tęstinumui.

Liudo Masio nuotrauka