KULTŪROS PAVELDAS LIETUVOJE

Lietuvos valstybės Kultūros vetybių registre įregistruota apie 16 400 nekilnojamojo kultūros paveldo objektų (pavieniai ir kompleksiniai objektai bei kultūros paveldo vietovės) ir apie 4 000 kilnojamųjų kultūros vertybių. Šis registras nuolat tikslinamas ir pildomas naujais objektais. Virš 6 000 kultūros paveldo objektų yra valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąraše, patvirtintame kultūros ministro, o 1 163 kultūros paveldo objektai Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbti nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektais - kultūros paminklais (iš jų 150 - pastatai). Valstybei išskirtine nuosavybės teise priklausantys kultūros paminklai įrašyti į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros sąrašą - 17. Šis sąrašas taip pat nėra baigtinis.

Didžiausią Lietuvos nekilnojamojo paveldo dalį sudaro archeologijos, urbanistikos ir architektūros vertybės. Archeologijos ir mitologijos paveldo objektai pasižymi didele įvairove: tai piliakalniai, senoviniai pylimai ir gynybiniai įtvirtinimai, statinių griuvėsiai ir liekanos, religinio kulto vietos ir kt. Urbanistinės vertybės - tai istoriniai senamiesčiai ir miesteliai, istorinės miestų dalys, senieji kaimai ir panašios vietos bei vietovės. Architektūriniai objektai - statiniai, jų dalys, priklausiniai, statinių kompleksai ir ansambliai. Kultūros vertybių registre registruota virš 800 archeologinių objektų, 70 istorinių miestų ir miestelių, apie 580 dvarų sodybų, identifikuota apie 300 parkų, dar išlikę 43 etnografiniai kaimai. Medinis dvarų ir etnografinių kaimų paveldas - tai savitas ir ypatingas reiškinys ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūrinėje erdvėje. Tik nedaugelyje Europos šalių vis dar galime rasti šių unikalių etninės kultūros paveldo objektų.
Svarbią kultūros paveldo dalį sudaro kilnojamosios kultūros vertybės : archeologiniai radiniai, monumentaliosios dailės kūriniai, koplytėlės, koplytstulpiai, kryžiai ir kitokios dailės vertybės (molbertinė tapyba, sienų tapyba, vitražas, metalo plastika, keramika, lipdyba, skulptūra, drožyba, altoriai, sakyklos, klausyklos, vargonai, meniniai baldai ar įranga, kiti vaizduojamosios ar taikomosios dailės kūriniai). Daugiausia jų išlikę Lietuvos bažnyčiose ir vienuolynuose.

Tinkamai saugomas ir prižiūrimas kultūros paveldas yra svarbiausia Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio dalis, padeda formuoti Lietuvos įvaizdį, prisideda prie krašto gerovės kūrimo ir turizmo, ypač kultūrinio ir pažintinio, plėtojimo.

UNESCO

1991 m. spalio 7 d. Lietuvai įstojus į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją (UNESCO) pradėta bendradarbiauti su tarptautinėmis patariamosiomis kultūros paveldo organizacijomis (ICOMOS, ICROM, IUCN), atsirado galimybė į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą siūlyti įrašyti išskirtinę visuotinę vertę turinčius Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo objektus. Pasaulio paveldo sąraše yra: Vilniaus istorinis centras (1994 m.) - didžiausias senamiestis Centrinėje ir Rytų Europoje, Kuršių nerija (2000 m, bendra Lietuvos ir Rusijos Federacijos teritorija), pripažinta išskirtiniu kultūriniu kraštovaizdžiu, ankstyvuosius viduramžius menanti Kernavės archeologinė vietovė (2004 m.) ir tarpvalstybinis mokslo pažangą liudijantis Struvės geodezinis lankas (2005 m., Baltarusija, Estija, Suomija, Latvija, Lietuva, Moldova, Norvegija, Rusijos Federacija, Švedija, Ukraina).

Į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įrašytos trys Lietuvos kultūros vertybės: dvasinės kultūros fenomenas - Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje (2001 m.), Dainų ir šokių švenčių tradicija Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (2004 m.) bei Europos muzikiniu fenomenu laikomos Lietuvių polifoninės dainos „Sutartinės" (2010 m.).

 

EUROPOS PAVELDO ŽENKLAS

Nuo 2006 m. yra kuriamas Europos paveldo ženklo (EHL) sąrašas, į kurį Europos valstybės gali siūlyti reikšmingiausius kultūros paveldo objektus ir vietoves, liudijančius kiekvienos šalies, kaip sudėtinės Europos dalies, identitetą, iškilias asmenybes bei istorinius įvykius, atlikusius svarbų vaidmenį tos šalies ir Europos istorijos ir kultūros raidoje. Į EHL sąrašą Lietuva pasiūlė įrašyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kaip vieno iš reikšmingiausių XX a. pr. ne tik Lietuvos, bet ir Europos menininkų kūrybą. Taip pat Kauno (Laikinosios sostinės) istorinio centro XX a. tarpukario architektūrą (modernizmas.lt), Žemaitijos XVIII-XX a. medines bažnyčias kartu su Kryžių kalnu bei Lietuvos partizaninį rezistencinį judėjimą ir jį atspindintį Genocido aukų muziejų Vilniuje.

ĮVAIRIŲ KONFESIJŲ MALDOS NAMAI

Vienas iš išskirtinių Lietuvos bruožų yra tai, kad ši šalis nuo seniausių laikų pasižymėjo reta Europos kontekste tautine ir religine tolerancija - šalia gausių Lotynų apeigų katalikų, stačiatikių, protestantų, liuteronų ir unitų (Rytų apeigų katalikai) religinių bendruomenių valstybės valdovai dar XIV a. šalyje įkurdino bei globojo totorių ir karaimų tautines bendruomenes, o itin gausios žydų bendruomenės bei jų kultūra klestėjo Lietuvoje iki II-ojo Pasaulio karo. Tuo metu Vilnius žydų buvo vadintas Šiaurės Jeruzale. Minėtą kitų tautų konfesijų gausą žymi iki šiol Lietuvos teritorijoje išlikusi daugybė sakralinio kultūros paveldo objektų - jų maldos namų: provoslavų ir stačiatikų cerkvės, žydų sinagogos, totorių mečetės, evangelikų liuteronų ir reformatų bažnyčios bei karaimų kenesa Trakuose, kuri yra viena iš trijų visame pasaulyje veikiančiųjų. Ypač įspūdingos ir itin retos yra medinės žydų sinagogos, deja jų beliko 9. Mečetės Lietuvoje yra 4 ir visos veikiančios. 
Paskutinė atnaujinimo data: 2015-08-31