Pertvarkos žingsniai kultūros paveldo apsaugos lauke

Data

2018 04 24

Įvertinimas
9
pastatas 2.jpg

Kultūros ministerija pradeda kultūros paveldo apsaugos sektoriaus reformą. Vyriausybė pritarė parengtiems Kultūros paveldo apsaugos institucinės pertvarkos metmenims, ir artimiausiu metu reformos gairės bus pateiktos konsultacijoms su kultūros paveldo specialistais, visuomene, verslo organizacijomis.

Vyriausybės programos veiksmų plane numatytas Integralios kultūros paveldo apsaugos politikos modelis bus parengtas iki šių metų pabaigos.

„Lietuvai reikia tokios kultūros paveldo apsaugos sistemos, kuri užtikrintų valstybės istorijai svarbių objektų tinkamą priežiūrą ir kontrolę. Į šį procesą turi būti įtrauktos savivaldybės ir verslas, kurie prisiimtų atsakomybę už jiems patikėtą naudoti ir išsaugoti mūsų paveldą“, – sako kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

Pasak ministrės, metmenys – būsimos pertvarkos pagrindas. Tačiau pateikiamos nuostatos nėra galutinės – atsiras vietos ir kitoms racionalioms paveldosaugos idėjoms. Nauja yra tai, kad pertvarkytame kultūros paveldo apsaugos mechanizme aktyviau turėtų veikti savivaldybės, kurios tam įgytų daugiau teisių ir pareigų.

Siūloma savivaldybėms suteikti įgaliojimus derinti visą projektinę dokumentaciją, susijusią su paveldosaugos reikalavimais. Laikomasi nuomonės, kad vietos savivalda yra tas subjektas, kuriam turėtų labiausiai rūpėti išsaugoti ne tik kultūros paveldo objektus, bet ir vietos istorinį charakterį bei jos dvasią. Toks pokytis sumažintų ir administracinę naštą gyventojams, nes projektinė dokumentacija būtų derinama vienoje vietoje.

Savivaldybės atliktų pirminę kultūros vertybių apskaitą – registruotų objektus Kultūros vertybių registre, nustatytų joms teritorijas ir apsaugos zonas. Tik savivaldybių apskaitytos kultūros vertybės galėtų gauti finansinę paramą iš valstybės biudžeto, o jos dydis priklausytų nuo kultūros vertybės reikšmingumo, būklės ir potencialo panaudoti kultūros vertybę viešosioms paslaugoms. Toks požiūris leistų paspartinti kultūros vertybių apskaitą.

Numatoma sustiprinti ir kultūros paveldo valstybinį valdymą, siekiant įgyvendinti skaidrumui reikalingą taip vadinamą „keturių akių“ principą. Šiais laikais ydinga laikoma praktika, kai ta pati institucija derina projektus ir kontroliuoja jų įgyvendinimą, taip pat sudaro kolegialias institucijas, nustatančias, ką ir kaip reikia saugoti. Todėl planuojama decentralizuoti Kultūros paveldo departamentą, dabar vienose rankose sutelkiantį visas šias funkcijas.

Kultūros paveldo departamento pagrindu būtų steigiama Valstybinė kultūros paveldo inspekcija – nešališka priežiūros institucija, kuri nedalyvautų nei kultūros vertybių apskaitos, nei projektinės dokumentacijos derinimo procese. Ji talkintų savivaldybėms ir kitiems subjektams, kad mažėtų paveldosaugos pažeidimų rizika. Inspekcija būtų atsakinga už „arbitražo“ funkcijas, centralizuotą kultūros vertybių būklės ir procesų monitoringą.

Šiuo metu veikiančio Kultūros paveldo centro pagrindu būtų suformuotas paveldosaugos kompetencijų centras, kuris kontroliuotų vertybių apskaitą bei teiktų savivaldybėms ekspertų išvadas, kai ūkinė veikla planuojama valstybinės reikšmės objektuose, jų teritorijose ar apsaugos zonose.

Vietoj valstybės įmonės „Lietuvos paminklai“ planuojama įsteigti biudžetinę įstaigą „Kultūros infrastuktūros centras“. Šis centras atliktų kultūros vertybių tvarkybos darbų užsakovo funkcijas ir koordinuotų kitų kultūros įstaigų – teatrų, bibliotekų, muziejų ir kt. statybos darbus. Vienoje institucijoje konsolidavus kultūros infrastruktūros kompetencijas, kitos kultūros įstaigos savo žmogiškuosius išteklius galėtų panaudoti kultūros paslaugų kokybei gerinti.

Įgyvendinus kultūros paveldo apsaugos pertvarką, beveik 80 proc. kasdienių paveldo problemų, Vakarų šalių pavyzdžiu, būtų sprendžiama savivaldybėse, o ne centrinės valdžios institucijose, kaip tai dabar įteisinta Lietuvoje. Šiai reformai nenumatoma papildomų lėšų.