Kino retrospektyva Paryžiuje atvėrė dar daugiau galimybių lietuvių kino autoriams Prancūzijoje

Data

2018 01 31

Įvertinimas
0
C.Maleville, P.Chodorov, J.Mekas, P.Rollet.jpg

Savaitgalį baigėsi lietuvių kino retrospektyva „La Cinémathèque Française“. Prancūzų filmotekos durys lieka atviros lietuvių kino kūrėjams  programų sudarytojai nuo šiol lauks visų demonstruotų autorių kino naujienų, programoje rodyti kūrėjų darbai DVD formatu bus prieinami kinomanams filmotekos kino bibliotekoje. Lietuvos kino centras ir toliau ketina palaikyti ryšius su „La Cinémathèque Française“ bei sudaryti sąlygas lietuviškiems filmams šioje reikšmingoje, tarptautinei kino bendruomenei, institucijoje pristatyti.

Nors Lietuvos kino centro ir Lietuvos ambasados Paryžiuje derybos dėl lietuviškų filmų rodymų programos tęsėsi kelis metus, laukti buvo verta – turtinga nacionalinio kino programa sulaukė gerų atsiliepimų bei nuoširdaus prancūzų susidomėjimo lietuvių autoriais. Dvi savaites trukusios retrospektyvos metu iš viso surengta per 20 lietuvių kino seansų, kurių metu parodyta daugiau kaip 30 įvairios trukmės ir žanro filmų, išdalintas visas, specialiai projektui išleisto leidinio prancūzų kalba, tiražas. Lietuvių kino retrospektyvą „La Cinémathèque Française“ iš viso aplankė daugiau kaip 2000 kino mylėtojų.

Nuo lietuvių kino klasikos ir XX a. paskutinio dešimtmečio trumpametražės dokumentikos iki šiuolaikinių lietuviškų filmų, nuo kino meistrų – Jono Meko, Šarūno Barto, Arūno Matelio, Audriaus Stonio iki jaunų pripažintų kūrėjų Alantės Kavaitės, Giedrės Žickytės, Manto Kvedaravičiaus ir kitų – visi jie rado savo žiūrovą.

Dokumentinio kino vakaras, prancūzų kino bendruomenei pristatęs po Nepriklausomybės atgavimo iškilusią naują lietuvių kino kūrėjų kartą bei jos kūrybą, pirmą kartą istorijoje subūrė A. Stonį, A. Matelį ir Š. Bartą. Tai įvyko stebint pilnai salei, kuri turėjo nemažai klausimų. Pokalbis po filmų „Neregių žemė“ ir „Antigravitacija“ (rež. A. Stonys), „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (rež. A. Matelis), „Praėjusios dienos atminimui“ (rež. Š. Bartas) peržiūros, moderuojamas žymaus prancūzų kino kritiko Arnaud Hée, truko ne planuotas 50 min., o tęsėsi daugiau nei 2 valandas, kol užsidarė filmoteka.

„Peržiūra prancūzų filmotekoje leidžia pajusti, kokį aukštą statusą turi Lietuvos kinas. Ir ne kur kitur, o Europos kino sostinėje, – įspūdžiais apie dokumentinio kino vakarą „La Cinémathèque Française“ ir susitikimą su publika dalijosi režisierius Arūnas Matelis. – Tą liudija ir pokalbis – ilgas, intelektualus, profesionalus. Sunku patikėti, kad pusė žiūrovų keliamų klausimų buvo apie tylą mūsų filmuose, kupinų filosofinių, techninių ir net linksmų atspalvių. Tokia yra filmoteka ir jos žiūrovai.“

Dar iškalbingesnį jausmą po viešnagės Paryžiuje atskleidė A. Matelio įrašas jo socialinio tinklo paskyroje, kuriame dėkojama retrospektyvos organizatoriams už trijų metų darbą tam, kad „lietuviško kino mišios įvyktų prancūzų kino katedroje“.

Prancūzijoje gyvenanti A. Kavaitė pasidžiaugė ne tik į jos filmo „Sangailės vasara“ peržiūrą susirinkusios auditorijos gausa, bet ir įspūdžiu, kurį prancūzams paliko jos pristatytas mylimas A. Žebriūno filmas „Gražuolė“ (1969 m.). „Filmas taip sudomino žiūrovus, kad salė išvis nejudėjo“, – teigė režisierė. „Gražuolė“ sužavėjo ne tik publiką – prieš kelis metus Lietuvos kino centro užsakymu restauruoto ir suskaitmeninto filmo platinimu Prancūzijos kino teatruose taip pat susidomėjo viena iš didžiausių prancūzų kino paveldo platinimo kompanijų „ED distribution“.

Didžiulio prancūzų kino bendruomenės dėmesio sulaukė tarptautinį pripažinimą pelniusių lietuvių kino menininkų Jono Meko ir Šarūno Barto darbų retrospektyvos. Populiariausi seansai – prancūziška Š. Barto filmo „Šerkšnas“ premjera ir J. Meko „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (Reminiscences of a Journey to Lithuania, 1971–1972) – pritraukė beveik po pusę tūkstančio žiūrovų.

Nors JAV avangardinio kino pradininku laikomo J. Meko kūryba prancūzų filmotekoje „La Cinémathèque Française“ rodoma ne pirmą kartą, paskutinysis retrospektyvos savaitgalis su J. Meku buvo persmelktas lietuviškumo dvasia. Paties kūrėjo retrospektyvai atrinkti filmai glaudžiai siejasi su Lietuva – prisiminimais apie ją („Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“, 1971–1972), lietuvių pabėgėlių gyvenimu JAV („Prarastas, prarastas, prarastas“, 1976), Sovietų Sąjungos žlugimu („Lietuva ir SSRS žlugimas“, 2008). Viename iš filmų seansų, į kuriuos gausiai rinkosi ne tik prancūzai, bet ir Paryžiuje gyvenantys lietuviai, J. Mekas kalbėjo ne tik apie išskirtinę kuriamo kino formą ir kūrybos procesus, bet ir puoselėjamą lietuviškumą savo gyvenime ir šeimoje. J. Mekas teigė besidomintis lietuvišku kinu ir sekantis jo naujienas, taip pat stengiasi nepamiršti lietuvių kalbos, menininkas tai skatina daryti ir savo vaikus. Renginio metu J. Mekas lietuviškai skaitė savo poeziją, o po filmo seanso vykusio priėmimo metu su būriu tautiečių dainavo lietuvių liaudies dainas. Šie šilti susitikimai su filmotekos publika jau tapo menininko kūrybos proceso dalimi – J. Mekas nepaleido iš rankų kameros net ir pristatinėdamas filmą žiūrovams.

Lietuvių kino retrospektyvos uždarymas „La Cinémathèque Française“ buvo nemažiau išskirtinis – rodytas beveik 5 valandų trukmės J. Meko filmas „Lietuva ir SSRS žlugimas“ (Lithuania and the Collapse of the USSR, 2008) sulaužė filmotekos standartus ir tapo vienu dideliu kino performansu, nebūdingu šiai institucijai.

Lietuviškų filmų programą Paryžiaus filmotekoje organizavo Lietuvos kino centras bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada Prancūzijoje. Šiuo, vienu iš didžiausių per pastaruosius metus, nacionalinio kino pristatymo projektu iškilmingai pradėtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtas kultūros renginių ciklas Prancūzijoje.

 

Nuotraukoje: pokalbis su Jonu Meku po filmo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ peržiūros prancūzų filmotekoje „La Cinémathèque Française“. Iš kairės: „La Cinémathèque Française“ programų sudarytoja Caroline Maleville, eksperimentinio kino kūrėjas Pip Chodorov, lietuvių kilmės JAV avangardinio kino menininkas Jonas Mekas ir prancūzų kino kritikas Patrice Rollet.

 

Vida Gražienė 

Kultūros atašė Prancūzijoje