Ekstremalus būvis, „emodžiai“ ir dizainas

Data

2019 12 16

Įvertinimas
0
AA Emotigun_Preview_1500px.jpg

XXI amžiuje tampame liudininkais klimato krizės nulemto ekstremalus oro, kepinančio planetą rekordinėmis temperatūromis, siaučiančių gaisrų ir alinančių sausrų, potvynių bei audrų. Ekstremalios ideologijos ir politiniai pareiškimai, eskaluojami nesibaigiančių žiniasklaidos ciklų ir kurstomi augančios nelygybės bei nusivylimo, kviečia permąstyti savo būvį šioje planetoje. Mokslas, technologijos ir žmonių vaizduotė kuria naujas galimybes, kurios iškelia egzistencinius klausimus apie tai, ką reiškia šiandien būti žmonijos dalimi, kas yra natūralu, o kas dirbtina, kaip galime adaptuotis prie šių „naujų normų“, kurių tikrųjų pasekmių dar nė nenumanome.

Gruodžio 11 d. Holono dizaino muziejuje Izraelyje atidaryta paroda „Ekstremalumai“ siekia pristatyti dizaino potencialą atskleidžiant, kritikuojant, priešinantis, mažinant, o kartais atvirkščiai – įgalinant šias ekstremalias situacijas ir jas skatinančius mechanizmus.

Tarp parodoje pristatomų kūrėjų – menininkas Tadas Maksimovas ir jo apgaulingai humoristinis, susimąstyti verčiantis darbas „Emotigun“. Tai motorizuota, per nuotolį kontroliuojama timpa, užtaisyta plačiai socialinėse platformose naudojamų jaustukų (emoticon) figūrėlėmis. Kūrinys klausia, ar tebetrokštame pripažinimo ir nuolatinio mūsų veikimo virtualioje erdvėje patvirtinimo, kai jis užklumpa fizine ataka? Sprendžiant iš didelio lankytojų susidomėjimo kūriniu ir pasiryžimo būti „apšaudomiems“ parodos atidarymo vakarą, peršasi teigiamas atsakymas.

T. Maksimovas parodos atidarymą lydėjusioje konferencijoje „Dizainas ekstremalumų amžiuje“ skaitė pranešimą „Kas būtų, jei jaustukai (emojis) egzistuotų iš tikrųjų?“ . Menininkas aptarė situaciją, kai tapome priklausomi nuo momentinių aplinkinių reakcijų ir pagyrų, kurias suponuoja žmonių spaudžiami patiktukai (likes). Menininkas bandė įsivaizduoti nematomą ryšį tarp negatyvių psichologinių ir įsivaizduojamų fizinių tokio gyvenimo virtualioje erdvėje pasekmių.

Projektą parėmė Lietuvos kultūros institutas.

Gedmanto Kropio nuotrauka